Der Steppenwolf

Kažkada, buvo, džiaugiausi savo kančia.

     Iš pat pradžių – tai net nebuvo tikrasis kentėjimas, greičiau neramastingumas, pasimetimas, nesupratimas kas ir kodėl staiga pasikeitė manyje – jausmuose, mintyse, veiksmuose, emocijose ir aplinkoje, su kuria bent minimaliai sąveikauju. Ir tuo aš džiaugiausi, nes šitai buvo neabejotinai vienaip ar kitaip mano jėgų ir neuronų pareikalavusi būsena, talpinusi savyje neigiamą krūvį. Minusą. Turint omenyje, jog pačioje pradžioje (net neaišku kieno pradžioje – sąmoningėjimo?) tai buvo vienas didelis EMOCINIS NULIS, judėjimas nesvarbu kuria linkme buvo laukiamas. Tuo metu džiaugiausi įžanga į savo kančią. 

     Ir tik neseniai susivokiau, kad ir šiuo aspektu manyje kažkas pakito – ėmiau elementariai žmogiškai bėgti nuo bet kokio kentėjimo ir, turint omenyje, kad kaip reta nesėkmingai, instinktyviai laikyti šitai kokia tai kosmine bausme. O kai tai bausmė – labiausiai laukiama jos pabaigos.  

     Toks jausmas, kad kažin kur pabėgau ir nutolau nuo Schopenhauerio ir Hessės. Įtariu, vėlgi reikėtų su jais bent trumpai kokia mintele persimesti. Aš tiesiog jaučiu, kad toli nuo jųdviejų man pabėgti sudėtinga – kažkoks toks, tolimas ir vienišas, individas, matyt, ir esu, ir teieškau Meilės, kaip kokios kadais sapnuotos bendrystės su kitu žmogumi, su kitais žmonėmis, su Pasauliu, su Gamta, su visišku Absoliutumu. Kad tik bent kokia menkiausia virvele prisiriščiau bent prie smilgos pievoje. Kad tik anksčiau ar vėliau beribės erdvės neįtrauktų... 

     Pabudau šįryt iš tokio trokštamo, tačiau nubudus šitokio kankinančio, sapno, ir tiesiog baisu liestis prie žmonių. Prie muzikos irgi. Vienintelė daina, kurios tepajėgiu klausytis:

Paradoksalu, tačiau išties bent kiek teberamina.  

Tu auglys ant mano truncus encephali

      Baisiausia, jog ne fizinis, todėl galimybė tiesiog pamėginti išpjauti – atkrenta.
     Po truputį iš naujo trinka miegas; kinta širdies veikla; atiranda vis naujos nerimo formos; transformuojasi netgi man jau įprastas galvos skausmas; vaizdas akyse ima lietis, iškyla nauji, dar net mano pasąmonės ar fantazijos nesukurti pavidalai. Ir tiesiog smaugia – kasryt matyti neužlyginamos bjaurų ilgų pirštų žymės ant kaklo – ilgesys. Tegu tai ir ne neurologinis simptomas, bet šitai – visų baisiausia. Jis neturi konkrečios, kūno sistemos koordinatėmis nusakomos lokacijos vietos – ištisai mėtos po visą kūną, kartkartėmis gudriai pasislepia – tūno kažkur kamputy prie plaučių ir tiesiog staiga ima akimirksniu plėstis. Apima jausmas, kad jau tuoj tuoj tiesiog pliš oda, išnirs visi sąnariai, truks kaukolės siūlės – aš tiesiogine prasme nebetelpu savyje. Manęs manyje per daug – štai kur didžiausia problema, o kuomet dar ir sugebu apeiti visas savo pačios pasistatytas gynybines sienas ir apsaugos mechanizmus – kuomet imu chroniškai ilgėtis viso to ir tų žmonių, kurių NETURIU TEISĖS (tiesiog neleidžiu sau) ilgėtis, - uždegimas  suveši visu savo stiprumu, ima pūliuoti, plėstis ir tuomet jau nuosavi pirštai bando išvaduoti iš per mažo kūno skafandro. Tai mano pačios nagų pusmėnuliai lieka kaip kovos žymės kas rytą. Tie patys nagai ir bando perplėšti odą, ir save stabdo. 

     Ir vis dėlto, kas iš tiesų yra visų baisiausia? Greičiausiai tai, jog lengvesnėmis, atokvėpio minutėmis sėdžiu prie lango, stebiu naktį ir iš visų jėgų meldžiuosi dar neatrastoms – patamsiuose tebesislepiančioms – dievybėms, kad anksčiau ar vėliau neurologas, žiūrėdamas į mano galvos KT, iš tiesų išsigąstų, - kad ir ten pagaliau atsispindėtų dalis to siaubo, kuris bent kolkas puikiai pasislepia nuo aplinkinių akių manyje. Realus – šiuo atveju turiu mintyje apčiuopiamas, fizinis – „pakitusių ir neribotai besidauginančių ląstelių darinys“ būtų man bent menkutė viltis...

ANTRAS DUBLIS

    Nei čia kam reikia, nei kas skaitys, tačiau sugrįžimas savo minčių raizginių įliet šiton plačion erdvėn, jaučiu, jog reikalingas. Man pačiai. Nes poezija mane metė (what a surprise!), nuo prozos aš pati bėgu, kaip bėgama nuo tų, kurie egzistuoja, išties veikia mūsų gyvenimuose, tačiau yra atkakliai iš inercijos neigiami, tai kas belieka – dienoraščiai. Nežinau, čia galbūt tai, kad ta prietranka tarp visų savybių yra ir „egocentriška“, bet jei ne visokiausio plauko skaitmeninės erdvės, tinklaraščiai, socialiniai tinklai ir kitos modernybės, neprisiversčiau.

    Korektūros procese atėjusi mintis „tarsi iš šalies“: kuomet kas nors su kitu individu elgias panašiai kaip aš elgiuosi su vargšu dienoraščio žanru – iš principo piktinuos. Ir staiga - štai. Apgailėtini dvigubi standartai, ar jums žmogus vis tebeatrodo reikšmingesnis už minčių raiškos formą?

    Na gerai, turint omeny, kad tai „internetinis dienoraštis“, prisipažinsiu, kad, kogero, vien dėl to, kad tebetikiu stebuklu, jog už mano smegenų erdvių, žmonių pasaulyje gali visgi pasirodyti ta(s), kuri(s) norės savo pasaulėlio burbulą pūsti manojo kaimynystėje ir turėti bendrą obels lapą pavasarinei lietaus lašų gėrimo ceremonijai, ištrauks ir mane paskui save gyvent tarp žmonių, ne tik tarp savų idėjų, iliuzijų, fantazijų, interpretacijų, variacijų ir – svarbiausia – baimių ir demonų, kad bent kas nors iš to, ką daugelis šitaip įnirtingai šlovina kaip r e a l y b ę, ir man will make sense. Bent kiek. Ir tai bus pats didžiausias įmanomas stebuklas.
    Tai va, aš iš tiesų nuoširdžiai tikiu, kad ir į šitą fantasmagoriškai rašmenimis išmargintą puslapį taip pat gali užkliūti kas nors, kieno skleidžiamos bangos bent apypanašio ilgio ir dažnio kaip maniškės. Šitas naujas mano tikėjimas kolkas tebeturi pradinį-darbinį pavadinimą „o-ką-tu-žinai-galbūt-vieną-rytą-išeisi-pirkti-pieno-ir-surasi-meilę“, bet, įtariu, reikės kažkiek tobulinti, nes net ir mano sėkmės atveju, rinkodariniu požiūriu vien dėl formuluotės gremėzdiškumo šis sėkmės receptas nusileis tikėjimams, pavadintiems įvairiomis -ybėmis, -izmais ir kitais visokeriopo pasisekimo susilaukiančiais vardais.

    Taigi, šiandien tai tebuvo įžanginis žodis, o man jau ir nuo tiek rašymo kažkiek geriau, nors ir pasirodė, kad chaotiškumo nei kiek nemažėja. Šią akimirką, pavyzdžiui, galva visiškai tuščia. Teskamba pakaitomis poros dainų fragmentai. Pagirtina ir sveikintina.


             To palinkėsiu ir visiems lunatikams, juokingų ar tragiškų atsitiktinumų dėka čion patekusiems -
                                                TUŠČIOS IR LENGVOS JUMS GALVOS