SUMMERTIME.

Ne ne ne, Akiro dar nebaigė visų svarbių reikalų ir galutinai neužvertė paskutinio vienuoliktos klasės puslapio (pernelyg gerai būtų). Tiesiog, kaip susivokiau antradienį prieš muziką su Rūta kalbėdamasi apie vasaros planus, – tam, kad nešvaistyčiau laiko ir vėl vos pasibaigus vasarai nebūtų eilinio „na va, o šitai aš jau tikrai pamiršau, bet VAT KITĄ VASARĄ tai jau būtinai...“ ir sėkmingai viskas nebūna užmiršta,

tenka sudaryti tokį kaip ir mini
Dalykų, kuriuos privalau nuveikti vasarą, sąrašą:

• vykti pasisvečiuoti (ne itin tinkamas žodis tam apibūdinti, bet tiek jau to – let it be so) pas MOČIUTĘ;
• pagaliau susivokti, kokių visoms vakarinėms arbatoms tinkamų gėlių, žolių ar samanų bei kerpių galima rasti pievose (ir prisidžiovinti vasaros kvapų bei skonių);
• mytinti maGiškus žmones (taip taip taip – su vienu Kauno arba Vilniaus mytu tikrai, kad nepavyks išsisukti - Akiro imsis iniciatyvos) [BENE PAAIŠKĖS, JOG PRISIŠNEKĖJAU :D];
• suskaityti visus pradėtų bet neužbaigtų knygų likučius (manyčiau, kad ne tam Tolstojus rašė DU „Anos Kareninos“ tomus, kad vienas būtų perskaitytas, o antrasis dulkėtų lentynoj);
• surankoti visas mintis, visus juodraščius, turėjusius tapti eilėraščiais ar proza ir bent kiek „apsisteminti“, apdoroti, nes toks išsibarstymas labai jau primena Peterį iš Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktės“ – viskas rašoma vien tam, kad galva palengvėtų, bet niekas taip ir neišvystoma iki kažko tikro bei apčiuopiamo (na, o jei nepavyks – vėlgi po pat nosim puikus verslo planas);
• išmokti lankstyti popierines gerves, gėles ir kitus padarus bei būtybes;
• prie visų minčių „kramtymo“ pridėti ir jau kelerius metus galvoje besisukusią KOVO 11-OSIOS, tikros šventės, idėją (šiaip ar taip – paskutiniai bus metai mokykloje - gal ir visai neblogai būtų šitas chaotiškas mintis pagaliau išleisti pasauliu džiaugtis).

Na, kolkas visai neblogai būtų ir tiek. Netgi labai neblogai. Belieka bent kiek apkapoti trumpus pirščiukus visų draugų galvoje ir šitiek įvykdyti.

IKI VASAROS LIKO 12 DIENŲ.

Come as you are.

Kuomet ima atrodyti, jog žmogus, kurį myli labiausiai iš visų (net ir nepaisant to fakto, kad šiaip žmones neitin mėgsti, nes jie kvaili, tingūs ir atbukę) kalba visiškai kita kalba nei tu, lyg tuomet kai tu stovi čia – vaikščiotų žemyn galva kitoj Žemės pusėj, nors ir žinai, kad yra čia pat – šalia tavęs, iš gyvenimo nelabai ir galima tikėtis ko gero.

Susimąstai – ir čia kas?
Neįsivaizduojamo dydžio afera ar iliuzija, kuri mulkino bala žin kiek laiko, ir tik dabar vis aiškiau ir aiškiau darosi, vis toliau išžengiant iš už jos rėmų?
Psichozė - visa tai, kas aplink, kas buvo manyje ir aplink mane šitiek laiko, ar tai, kur link žengiu?
Taip ir neaišku – ar depresija surakino, ar išlaisvino?

Ar tai, jog ėmiau tiesiog chroniškai nepakęsti tuštumo, beprasmiškumo ir apsimetinėjimo tiek bendravime, tiek mąstyme, tiek bet kokioje veikloje, bent kiek naudos gali duoti?

Baisiausia, jog gali atrodyti, kad šitai e g o i z m a s, vien dėl to, kad nenori meluoti sau, kartodama tą nesąmoningą ir taip plačiai prigijusį melą – ne, aš toks kaip visi, turiu būti toks kaip visi, nes jei nori išsiskirti iš klampinančios masės - esi arba pamaiva, nederamai baksnojantis žmonėms į jų silpnąsias vietas, arba ligonis.

O dar blogiau, jei tiesiog nenori ar nejauti poreikio meluoti, jog esi kažkas, ar apsimesti esąs niekas.

Šiuo metu žinau tk du dalykus – noriu b ū t i ir tinkamas būdas surankoti visus palaidus galus savyje - rašymas. Todėl ir rašau.


šiandien stabdau
eismą
minčių
jausmų geležinkeliais

akmenukų pilni vagonai