Der Steppenwolf

Kažkada, buvo, džiaugiausi savo kančia.

     Iš pat pradžių – tai net nebuvo tikrasis kentėjimas, greičiau neramastingumas, pasimetimas, nesupratimas kas ir kodėl staiga pasikeitė manyje – jausmuose, mintyse, veiksmuose, emocijose ir aplinkoje, su kuria bent minimaliai sąveikauju. Ir tuo aš džiaugiausi, nes šitai buvo neabejotinai vienaip ar kitaip mano jėgų ir neuronų pareikalavusi būsena, talpinusi savyje neigiamą krūvį. Minusą. Turint omenyje, jog pačioje pradžioje (net neaišku kieno pradžioje – sąmoningėjimo?) tai buvo vienas didelis EMOCINIS NULIS, judėjimas nesvarbu kuria linkme buvo laukiamas. Tuo metu džiaugiausi įžanga į savo kančią. 

     Ir tik neseniai susivokiau, kad ir šiuo aspektu manyje kažkas pakito – ėmiau elementariai žmogiškai bėgti nuo bet kokio kentėjimo ir, turint omenyje, kad kaip reta nesėkmingai, instinktyviai laikyti šitai kokia tai kosmine bausme. O kai tai bausmė – labiausiai laukiama jos pabaigos.  

     Toks jausmas, kad kažin kur pabėgau ir nutolau nuo Schopenhauerio ir Hessės. Įtariu, vėlgi reikėtų su jais bent trumpai kokia mintele persimesti. Aš tiesiog jaučiu, kad toli nuo jųdviejų man pabėgti sudėtinga – kažkoks toks, tolimas ir vienišas, individas, matyt, ir esu, ir teieškau Meilės, kaip kokios kadais sapnuotos bendrystės su kitu žmogumi, su kitais žmonėmis, su Pasauliu, su Gamta, su visišku Absoliutumu. Kad tik bent kokia menkiausia virvele prisiriščiau bent prie smilgos pievoje. Kad tik anksčiau ar vėliau beribės erdvės neįtrauktų... 

     Pabudau šįryt iš tokio trokštamo, tačiau nubudus šitokio kankinančio, sapno, ir tiesiog baisu liestis prie žmonių. Prie muzikos irgi. Vienintelė daina, kurios tepajėgiu klausytis:

Paradoksalu, tačiau išties bent kiek teberamina.  

Tu auglys ant mano truncus encephali

      Baisiausia, jog ne fizinis, todėl galimybė tiesiog pamėginti išpjauti – atkrenta.
     Po truputį iš naujo trinka miegas; kinta širdies veikla; atiranda vis naujos nerimo formos; transformuojasi netgi man jau įprastas galvos skausmas; vaizdas akyse ima lietis, iškyla nauji, dar net mano pasąmonės ar fantazijos nesukurti pavidalai. Ir tiesiog smaugia – kasryt matyti neužlyginamos bjaurų ilgų pirštų žymės ant kaklo – ilgesys. Tegu tai ir ne neurologinis simptomas, bet šitai – visų baisiausia. Jis neturi konkrečios, kūno sistemos koordinatėmis nusakomos lokacijos vietos – ištisai mėtos po visą kūną, kartkartėmis gudriai pasislepia – tūno kažkur kamputy prie plaučių ir tiesiog staiga ima akimirksniu plėstis. Apima jausmas, kad jau tuoj tuoj tiesiog pliš oda, išnirs visi sąnariai, truks kaukolės siūlės – aš tiesiogine prasme nebetelpu savyje. Manęs manyje per daug – štai kur didžiausia problema, o kuomet dar ir sugebu apeiti visas savo pačios pasistatytas gynybines sienas ir apsaugos mechanizmus – kuomet imu chroniškai ilgėtis viso to ir tų žmonių, kurių NETURIU TEISĖS (tiesiog neleidžiu sau) ilgėtis, - uždegimas  suveši visu savo stiprumu, ima pūliuoti, plėstis ir tuomet jau nuosavi pirštai bando išvaduoti iš per mažo kūno skafandro. Tai mano pačios nagų pusmėnuliai lieka kaip kovos žymės kas rytą. Tie patys nagai ir bando perplėšti odą, ir save stabdo. 

     Ir vis dėlto, kas iš tiesų yra visų baisiausia? Greičiausiai tai, jog lengvesnėmis, atokvėpio minutėmis sėdžiu prie lango, stebiu naktį ir iš visų jėgų meldžiuosi dar neatrastoms – patamsiuose tebesislepiančioms – dievybėms, kad anksčiau ar vėliau neurologas, žiūrėdamas į mano galvos KT, iš tiesų išsigąstų, - kad ir ten pagaliau atsispindėtų dalis to siaubo, kuris bent kolkas puikiai pasislepia nuo aplinkinių akių manyje. Realus – šiuo atveju turiu mintyje apčiuopiamas, fizinis – „pakitusių ir neribotai besidauginančių ląstelių darinys“ būtų man bent menkutė viltis...

ANTRAS DUBLIS

    Nei čia kam reikia, nei kas skaitys, tačiau sugrįžimas savo minčių raizginių įliet šiton plačion erdvėn, jaučiu, jog reikalingas. Man pačiai. Nes poezija mane metė (what a surprise!), nuo prozos aš pati bėgu, kaip bėgama nuo tų, kurie egzistuoja, išties veikia mūsų gyvenimuose, tačiau yra atkakliai iš inercijos neigiami, tai kas belieka – dienoraščiai. Nežinau, čia galbūt tai, kad ta prietranka tarp visų savybių yra ir „egocentriška“, bet jei ne visokiausio plauko skaitmeninės erdvės, tinklaraščiai, socialiniai tinklai ir kitos modernybės, neprisiversčiau.

    Korektūros procese atėjusi mintis „tarsi iš šalies“: kuomet kas nors su kitu individu elgias panašiai kaip aš elgiuosi su vargšu dienoraščio žanru – iš principo piktinuos. Ir staiga - štai. Apgailėtini dvigubi standartai, ar jums žmogus vis tebeatrodo reikšmingesnis už minčių raiškos formą?

    Na gerai, turint omeny, kad tai „internetinis dienoraštis“, prisipažinsiu, kad, kogero, vien dėl to, kad tebetikiu stebuklu, jog už mano smegenų erdvių, žmonių pasaulyje gali visgi pasirodyti ta(s), kuri(s) norės savo pasaulėlio burbulą pūsti manojo kaimynystėje ir turėti bendrą obels lapą pavasarinei lietaus lašų gėrimo ceremonijai, ištrauks ir mane paskui save gyvent tarp žmonių, ne tik tarp savų idėjų, iliuzijų, fantazijų, interpretacijų, variacijų ir – svarbiausia – baimių ir demonų, kad bent kas nors iš to, ką daugelis šitaip įnirtingai šlovina kaip r e a l y b ę, ir man will make sense. Bent kiek. Ir tai bus pats didžiausias įmanomas stebuklas.
    Tai va, aš iš tiesų nuoširdžiai tikiu, kad ir į šitą fantasmagoriškai rašmenimis išmargintą puslapį taip pat gali užkliūti kas nors, kieno skleidžiamos bangos bent apypanašio ilgio ir dažnio kaip maniškės. Šitas naujas mano tikėjimas kolkas tebeturi pradinį-darbinį pavadinimą „o-ką-tu-žinai-galbūt-vieną-rytą-išeisi-pirkti-pieno-ir-surasi-meilę“, bet, įtariu, reikės kažkiek tobulinti, nes net ir mano sėkmės atveju, rinkodariniu požiūriu vien dėl formuluotės gremėzdiškumo šis sėkmės receptas nusileis tikėjimams, pavadintiems įvairiomis -ybėmis, -izmais ir kitais visokeriopo pasisekimo susilaukiančiais vardais.

    Taigi, šiandien tai tebuvo įžanginis žodis, o man jau ir nuo tiek rašymo kažkiek geriau, nors ir pasirodė, kad chaotiškumo nei kiek nemažėja. Šią akimirką, pavyzdžiui, galva visiškai tuščia. Teskamba pakaitomis poros dainų fragmentai. Pagirtina ir sveikintina.


             To palinkėsiu ir visiems lunatikams, juokingų ar tragiškų atsitiktinumų dėka čion patekusiems -
                                                TUŠČIOS IR LENGVOS JUMS GALVOS  

bromazepamum

mano smegenų erdvėse
tu lyg šventas padaras –
n e l i e č i a m a s i s

lyg didžiulė, milžiniška
katė,
praeidama uodega braukianti
per altorius mano šventyklose
ir tuo pat metu

murkianti iš graudaus tikrumo,

nes tik aš surandu tą
milimetrinį plotą ant
sprando,
vienintelį tokį nedievišką
savo ypatingumu

iš viso tavo
buvimo

SUMMERTIME.

Ne ne ne, Akiro dar nebaigė visų svarbių reikalų ir galutinai neužvertė paskutinio vienuoliktos klasės puslapio (pernelyg gerai būtų). Tiesiog, kaip susivokiau antradienį prieš muziką su Rūta kalbėdamasi apie vasaros planus, – tam, kad nešvaistyčiau laiko ir vėl vos pasibaigus vasarai nebūtų eilinio „na va, o šitai aš jau tikrai pamiršau, bet VAT KITĄ VASARĄ tai jau būtinai...“ ir sėkmingai viskas nebūna užmiršta,

tenka sudaryti tokį kaip ir mini
Dalykų, kuriuos privalau nuveikti vasarą, sąrašą:

• vykti pasisvečiuoti (ne itin tinkamas žodis tam apibūdinti, bet tiek jau to – let it be so) pas MOČIUTĘ;
• pagaliau susivokti, kokių visoms vakarinėms arbatoms tinkamų gėlių, žolių ar samanų bei kerpių galima rasti pievose (ir prisidžiovinti vasaros kvapų bei skonių);
• mytinti maGiškus žmones (taip taip taip – su vienu Kauno arba Vilniaus mytu tikrai, kad nepavyks išsisukti - Akiro imsis iniciatyvos) [BENE PAAIŠKĖS, JOG PRISIŠNEKĖJAU :D];
• suskaityti visus pradėtų bet neužbaigtų knygų likučius (manyčiau, kad ne tam Tolstojus rašė DU „Anos Kareninos“ tomus, kad vienas būtų perskaitytas, o antrasis dulkėtų lentynoj);
• surankoti visas mintis, visus juodraščius, turėjusius tapti eilėraščiais ar proza ir bent kiek „apsisteminti“, apdoroti, nes toks išsibarstymas labai jau primena Peterį iš Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktės“ – viskas rašoma vien tam, kad galva palengvėtų, bet niekas taip ir neišvystoma iki kažko tikro bei apčiuopiamo (na, o jei nepavyks – vėlgi po pat nosim puikus verslo planas);
• išmokti lankstyti popierines gerves, gėles ir kitus padarus bei būtybes;
• prie visų minčių „kramtymo“ pridėti ir jau kelerius metus galvoje besisukusią KOVO 11-OSIOS, tikros šventės, idėją (šiaip ar taip – paskutiniai bus metai mokykloje - gal ir visai neblogai būtų šitas chaotiškas mintis pagaliau išleisti pasauliu džiaugtis).

Na, kolkas visai neblogai būtų ir tiek. Netgi labai neblogai. Belieka bent kiek apkapoti trumpus pirščiukus visų draugų galvoje ir šitiek įvykdyti.

IKI VASAROS LIKO 12 DIENŲ.

Come as you are.

Kuomet ima atrodyti, jog žmogus, kurį myli labiausiai iš visų (net ir nepaisant to fakto, kad šiaip žmones neitin mėgsti, nes jie kvaili, tingūs ir atbukę) kalba visiškai kita kalba nei tu, lyg tuomet kai tu stovi čia – vaikščiotų žemyn galva kitoj Žemės pusėj, nors ir žinai, kad yra čia pat – šalia tavęs, iš gyvenimo nelabai ir galima tikėtis ko gero.

Susimąstai – ir čia kas?
Neįsivaizduojamo dydžio afera ar iliuzija, kuri mulkino bala žin kiek laiko, ir tik dabar vis aiškiau ir aiškiau darosi, vis toliau išžengiant iš už jos rėmų?
Psichozė - visa tai, kas aplink, kas buvo manyje ir aplink mane šitiek laiko, ar tai, kur link žengiu?
Taip ir neaišku – ar depresija surakino, ar išlaisvino?

Ar tai, jog ėmiau tiesiog chroniškai nepakęsti tuštumo, beprasmiškumo ir apsimetinėjimo tiek bendravime, tiek mąstyme, tiek bet kokioje veikloje, bent kiek naudos gali duoti?

Baisiausia, jog gali atrodyti, kad šitai e g o i z m a s, vien dėl to, kad nenori meluoti sau, kartodama tą nesąmoningą ir taip plačiai prigijusį melą – ne, aš toks kaip visi, turiu būti toks kaip visi, nes jei nori išsiskirti iš klampinančios masės - esi arba pamaiva, nederamai baksnojantis žmonėms į jų silpnąsias vietas, arba ligonis.

O dar blogiau, jei tiesiog nenori ar nejauti poreikio meluoti, jog esi kažkas, ar apsimesti esąs niekas.

Šiuo metu žinau tk du dalykus – noriu b ū t i ir tinkamas būdas surankoti visus palaidus galus savyje - rašymas. Todėl ir rašau.


šiandien stabdau
eismą
minčių
jausmų geležinkeliais

akmenukų pilni vagonai