Kuomet ima atrodyti, jog žmogus, kurį myli labiausiai iš visų (net ir nepaisant to fakto, kad šiaip žmones neitin mėgsti, nes jie kvaili, tingūs ir atbukę) kalba visiškai kita kalba nei tu, lyg tuomet kai tu stovi čia – vaikščiotų žemyn galva kitoj Žemės pusėj, nors ir žinai, kad yra čia pat – šalia tavęs, iš gyvenimo nelabai ir galima tikėtis ko gero.
Susimąstai – ir čia kas?
Neįsivaizduojamo dydžio afera ar iliuzija, kuri mulkino bala žin kiek laiko, ir tik dabar vis aiškiau ir aiškiau darosi, vis toliau išžengiant iš už jos rėmų?
Psichozė - visa tai, kas aplink, kas buvo manyje ir aplink mane šitiek laiko, ar tai, kur link žengiu?
Taip ir neaišku – ar depresija surakino, ar išlaisvino?
Ar tai, jog ėmiau tiesiog chroniškai nepakęsti tuštumo, beprasmiškumo ir apsimetinėjimo tiek bendravime, tiek mąstyme, tiek bet kokioje veikloje, bent kiek naudos gali duoti?
Baisiausia, jog gali atrodyti, kad šitai e g o i z m a s, vien dėl to, kad nenori meluoti sau, kartodama tą nesąmoningą ir taip plačiai prigijusį melą – ne, aš toks kaip visi, turiu būti toks kaip visi, nes jei nori išsiskirti iš klampinančios masės - esi arba pamaiva, nederamai baksnojantis žmonėms į jų silpnąsias vietas, arba ligonis.
O dar blogiau, jei tiesiog nenori ar nejauti poreikio meluoti, jog esi kažkas, ar apsimesti esąs niekas.
Šiuo metu žinau tk du dalykus – noriu b ū t i ir tinkamas būdas surankoti visus palaidus galus savyje - rašymas. Todėl ir rašau.
šiandien stabdau
eismą
minčių
jausmų geležinkeliais
akmenukų pilni vagonai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą